(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2011-07-01

(187) Tarp kitko: skaitinėdamas Baudelaire’ą, prisiminiau Rekašių

Vėl po ranka pasipainiojo Sigito Gedos verstos Piktybės gėlės (2005). XXXII soneto pirmas posmas:
Vienąnakt, kai drybsojau šalimais žydaitės,
Kaip lavonas šalimais lavono šlykštaus,
Prie šio perkamo kūno ėmiau samprotaut
Apie liūdnąjį grožį, kur man neįeiti. (p. 54)[*]
Ir prisiminiau Vlado Rekašiaus (1893–1920) eilėraštį „Žydelkaitė“, parašytą 1913-09-15 (išsp. 1913-10-30 JAV Keleivyje, pasirašytas ne įprastiniu slp. Smydro Šakėlė, o pavarde). Nesu didelis lietuvių meilės lyrikos žinovas, bet ar tai tik ne vienintelis eilėraštis, kur taip atvirai (ir erotizuotai) kalbama apie meilę „nelietuvaitei“ (Saulius Žukas į antologiją Lietuvių meilės lyrika jo neįdėjo):
Vai mylėjau, aš mylėjau
Vieną žydelkaitę!
Saldus kūnas, skaisti siela –
Aniuolas – mergaitė.

Laiba, tiesi kaip ir liepa,
Aukštas liemenėlis,
Muslinytė jos bliuzkelė,
Margas sijonėlis.

Ir nutekinti peteliai,
Rodos, marmuliniai,
Ir karoliai baltą kaklą
Puošia burkštininiai [čia: gintariniai].

Aukso čiupros ant galvelės
Dailiai suranguotos,
Ir į aukštą kasą bizos
Liaunos suvyniotos.

Žydros akys kaip safyrai
Žvaigždėmis žibėjo,
Plonos lūpos rubininės
Purpuru tryškėjo.

Ir sėdėjo vienplaukinė
Taip ant mano kelių,
Kaitrus veidas, mano klausės
Ji aitrių [čia: karštų] žodelių.

Aš kalbėjau, jai blizgėjo
Akys deimantinės;
Aš ją glosčiau, ji palaimoj
Glaudės prie krūtinės.

Ir, paėmęs už smakrelio,
Aš atlošiau galvelę,
Ji suvirpo, blaivus ukas
Uždengė akelę.

Aš bučiuoju nuo jos lūpų
Saldžiąją rasužę,
Sunkus kvapas, jinai aitriai
Spaudžias prie širdužės.

Taip mylėjov’s mudu jaunu
Kožną vakarėlį,
Iš dangaus į mus žiūrėjo
Blankus mėnesėlis.

Vai mylėjau, aš mylėjau
Gražią žydelkaitę,
Saldžiakūnę, skaisčiadūšią
Aniuolą – mergaitę.
Tai, kas apie Rekašių surašyta lt.wikipedijoj, – skysta ir netikslu. Štai ką LLE apie jį rašė Vytautas Kubilius (p. 417):
Rekašius, Vladas *1893 V 15 Vijoliškyje (Biržų r.), †1920 III 13 Plungėje; poetas, vertėjas. Mokėsi Šiaulių gimnazijoje, 1913 pašalintas už revoliucinę veiklą išvyko į Vokietiją, Frankfurto prie Maino universitete klausėsi literatūros paskaitų. 1919 sovietinės valdžios komisaras Kupiškyje ir Panevėžyje, komunistinio pogrindžio veikėjas Žemaičiuose. Mirė peršautas areštuojant [peršovė, pasak Partijos istorijos instituto prie LKP CK direktoriaus Romo Šarmaičio, parašiusio įvadą Rekašiaus Raštams (1983), „Žemaitijos darbo žmonių budelis“ Povilas Plechavičius].
Poezijos paskelbė Aušrinėje, Vilnyje, Keleivyje, Tiesoje. Paliko H. Heinės ciklo Lyrinis intermezzo vertimų rankraštį, pasiekęs reto tuo metu eiliuotų tekstų vertimuose frazės laisvumo, poetinio polėkio, ironiškų aforistinių užsklandų. Sklandžiai sueiliuoti, vidinės žodžio energijos kupini revoliucinių dainų vertimai ir sekimai (hektografuotas rink. Revoliucijos kregždutė, 1920).
Sovietmečiu planingai stengtasi „įamžinti“ V.R. atminimą:
  • 1953-ais Kupiškio vidurinė mokykla pavadinta jo vardu (dab. Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija);
  • 1955-ais palaikai iškilmingai perkelti į Plungės miesto kapinių centrą (1920-ais neleido bedievio laidot katalikų kapinėse, palaidojo už tvoros);
  • 1956-ais Leonas Žuklys nulipdė biustą, kuris Plungės aikštėj pastatytas 1961-ų pavasarį (dabar toj vietoj fontanas?);
  • 1967-ais pradėjo plaukiot žvejybos traleris-šaldytuvas „Vladas Rekašius“ (tikrai jau turėtų būt surūdijęs, supjaustytas ir atiduotas kaip metalo laužas);
  • 1971-ais Marijonas Giedrys pastatė meninį filmą Žaizdos žemės mūsų (Rekašiaus prototipą [turėjo būt: pagal Rekašių sukurtą veikėją] vaidino Antanas Šurna).
Nekas iš tų pastangų „įamžint“ beliko. Beliko?

[* Papildas Metuose, 2018, nr. 10, paskelbtas Ramūno Kasparavičiaus romano fragmentas „Senatvės sidabras“, o gal romano Senatvės sidabras fragmentas. Kasparavičius savo kūrinius rašo nelyg paukštis suktų lizdą – kas tik po mintim pasimaišo, tą ir panaudoja, įpina; jei imtum pešiot – visokių visokybių po krūvelę išdygtų; ir vieną tų krūvelių galėtum pavadint prancūziška.
Du lapukai iškrenta iš knygos... Vienas – savotiškai išverstas Baudelaire’as:
XXII

Kai vieną naktį aš gulėjau prie siaubingos žydės,
Prigludęs išilgai tarsi lavonas prie lavono,
Ėmiau svajot prie to parduoto kūno
Apie gražuolę liūdnąją, kurios nebegeidžiu.

Aš įsivaizdavau jos įgimtą didybę,
Jos žvilgsnį, grakštumu, jėga ginkluotą,
Kvapnius jos plaukus, kuriuose kietumas slypi,
Vien jų prisiminimas viltį duoda.

Jei aš galėčiau su aistra bučiuoti kūną kūną liekną,
Šviesias tavąsias kojas lig juodų kasų,
Gilių glamonių lobį man išpindama,

Jei tu galėtum kurį vakarą spontaniška rauda,
O, tu, žmonių žiauriųjų karaliene,
Užtemdyt juodą spindesį šaltų akių šviesų.
Kiekviena eilutė prasideda didžiąja raide. Aišku, vertimas, ir prisiminiau, kad Baudelaire’o. [O aš prisiminiau, kad 2001-ais Tyto Alba serijoj „Portretai“ išleido Pascalio Pia knygą Bodleras: liūdesio riteris, kurioj cituojamus Baudelaire’o eilėraščius išvertė RamK; tik neatsimenu, ar šito soneto vertimas ten yr.] Mano paties eilėraščiai surašyti paprasta prozos tvarka, kaip ši parafrazė:
Bodleriškasis
                               Nes esi ne mano.
                               Vytautas Mačernis

Gražioji žyde, viešnamio princese,
buku balsu dudenanti VOODOO,
ir juodas katinas, pusiau išdvėsęs,
ir mira, timiamas, ir saldu...

Ant apmušalo subtilus pelėsis
po tobulu ketureiliu meilužio,
čia peri blakės nuo ano gegužio,
o tas pelėsis iki kojų plėsis.

Gražioji žydė kerpasi trumpai,
jos geros krūtys šviečia atlapai:
– Užtenka! Naują filmą rodyk!

Gražioji žydė daros negraži:
– Lietuviškai mekenantis ožy,
ant: cheminė blondinė. Eik ir nusinuodyk.
Tokius prisiminimus reikia užgniaužti. Kitoniškai kuoktelėjusius. (Metai, 2018, nr. 10, p. 54–55)
— kam aš čia pridūriau tą vertimą, tą parafrazę? net nežinau; gal ir man patinka tinklaraščio įrašus kaip kokias gūžtas sukt: va šitas šapas dar tinka, kodėl neprikabinus?]

10 komentarų:

  1. Virgi, man tavo blog'as todel ir patinka, kad galiu rasti tai ko niekada neskaiciau. Siaip, kaip gali isivaizduot mokykloj daugiau domino kitokie dalykai ir lietuviu kalbos ir literaturos pamokos man buvo labai nuobodzios, nes jose niekada nebudavo tokiu perliuku, kuriuos cia skelbi. Tuo tarpu kitu mokslu pamokose visada kazkas budavo "idomaus". Tik idomu ar tokius perliukus svietimo ministerija praleistu i vadovelius :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Dėl praleidimo į vadovėlius – laaabai abejoju:) O šiaip, (bent jau pagalvoju kartais) juk galėtų būt kokia nors „Įdomioji literatūra“ ar kas nors panašaus – juk yra „Įdomioji algebra“, „Įdomioji biologija“ etc. Va kiek tų įdomiųjų!

    AtsakytiPanaikinti
  3. Na taip, i vadovelius vis tiek reiktu atrinkt, taciau kokiai nors "Idomiajai literaturai" butu pats tas. Juk Ivanauskaites "Ragana ir lietus" lyg ir buvo beveik uzdrausta knyga mokyklose ar pan. Bet juk nuo to idomiau. Ir siaip idomu ne vien tik apie "saldziakune, skaisciadusia aniuola mergaite", galima surast kitokiu uzdraustu vaisiu :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Na, gal nebereiktų vadint tų vaisių „uždraustais“, nes ką jau čia beuždrausi šiais laikais:)
    Praktiškai kiekvieną dalyką juk galima pasukt tokiu kampu, kad vaizdas taptų įdomus. Tarkim, ir su šituo Rekašiaus eilėraščiu: tik save sąmoningu internacionalistu laikantis [Šiaulių gimnazistas, tais pat 1913 metais išmestas iš gimnazijos už revoliucinę veiklą ir išvažiavęs Vokietijon] tokį tekstą savo pavarde išdrįstų skelbt. Ar tai drąsa, turint galvoj to (ir ne tik to) laiko kontekstą? Ar įmanomas lietuvių poezijoj variantas „Vai mylėjau, aš mylėjau / Gražiąją lenkaitę [arba: rusaitę]“? (Digresija: praktiškai visos poezijoj tuolaik, o ir vėliau fiksuotos „meilės“ lietuvaitėms aerotiškos.) Sykiu galima tart žodį kitą ir apie to laiko lietuvių kalbą.
    Kiekvienas tekstas gali tapt pretekstu svarstyboms apie vertybes, pažiūras ir pan. O šitie dalykai juk rūpi (bent jau: turėtų rūpėt) visiems, ypač jaunystėj. O kuria dviskiemene pėda – jambu ar chorėju – tekstas parašytas, – negi tai esmė? :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Ne „Rekašiaus prototipą vaidino Antanas Šurna“, o Rekašius buvo prototipas personažo, kurį vaidino Šurna.

    Prie pastangų įamžinti dar reiktų įrašyt E. Uldukio romaną „Pašvaistė“ (1981). Uldukis buvo filmo scenarijaus autorius, tai, matyt, iš tos medžiagos vėliau išspaudė ir romaną.

    AtsakytiPanaikinti
  6. " ar tai tik ne vienintelis eilėraštis, kur taip atvirai (ir erotizuotai) kalbama apie meilę „nelietuvaitei“ "

    Tai kad senesnėj lietuvių literatūroj, kiek esu pastebėjęs iš savo ypač kuklios patirties, meilė visad kaip kančia, o erotika tai jau kažkoks tabu.


    Atsitiktinė mintis: Norėčiau, kad ir mane už tvoros palaidotų. Gaila, kad laikai nebe tie, teks prašyti, kad sudegintų.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Ingai: Gal ir nepatikėsit, bet buvo taip: kad nei šį, nei tą parašiau apie prototipą, supratau permesdamas akim korektūrą, bet: Jus prisiminęs, nusišypsojau ir – palikau tą liapsusą; juk žadėjau – tai va ir ištesėjau:)
    Už rekašianos papildą – l. ačiū; nesu skaitęs ir tikriausiai to romano neskaitysiu; esu skaitęs dvi Edvardo Eldukio atsiminimų knygeles: apie darbą Tiesoje: Ketvirtis amžiaus po Genriko Zimano sparnu: Gyvenimo spaudoje kristalai ir pabiros (2002) ir apie vaikystę Tolminkaimy, lietuviškam Gudijos kaime, Tokios tokelės (2007). Nesigailiu.
    MrSarkasmui: Na, tikrai nesutikčiau, kad ankstesnėj liet. literatūroj meilė visad kaip kančia; dainuojant apie oželį, įšokusį į rūtų darželį, turėtas galvoj veiksmas, už kurį šiais laikais mergina galėtų dėl „oželio“ veiksmų ir į teismą kreiptis: išžaginimo:) Seksualinė trauka buvo visais laikais, visada apie buvo apie tai kalbama, tik: pasirinkus atitinkamą „kodą“; erotika, mano ribotu supratimu, jau vėlesnis (XVIII–XIX amžiaus?) viduriniojo sluoksnio pramanas (papildomas juslių dirginimas prieš/šalia galutinio tikslo – sueities) – Casanova etc.
    O į Paties atsitiktinę mintį reaguojant: jei turėsi pakankamai pinigų, palaidos ne tik už tvoros, bet ir tvoroje:) Mokus paslaugos užsakovas visada teisus.

    AtsakytiPanaikinti
  8. O, net nesupratu, kad į sąmoningas pinkles pakliuvau. Beje, ne taip jau retai pasitaikantis apsirikimas su tuo prototipu.

    Kaip gražu – Tolminkaimis. Čia Uldukis pats taip vadina savo gimtąjį kaimą? Nes enciklopedijos nurodo tik slavišką pavadinimą Daliokij (Vikipedija), Daliokija (LLE) ir iš tikro abejotina, ar Polocko rajone gali būt lietuviškais kaimas.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Prie įrašo apie Tilvyčio paišybą ir lipdybą Jūs reagavot: „Paišė bei pildė :)“ — aš atsakiau: „Na va, matyt, teks ir sąmoningai pridaryt korektūros klaidų, kad sulaukčiau Ingos reakcijos:) Ačiū, pataisiau.“ — Šiuo atveju: supratau parašęs nei šį, nei tą, bet netaisiau, nes: sąmoningai daryt korektūros klaidas gan absurdiškas užsiėmimas:)
    Dėl Tolminkaimio: taip staigiai nerasiu jo tos atsiminimų knygelės savo lentynose, bet, kiek atsimenu, jis pats taip vadina savo vaikystės kaimą (kuriame nemažai lietuvių gyveno). Vieną pastraipą – apie karves – esu iš ten citavęs (tada tikrinau).

    AtsakytiPanaikinti
  10. Labai jau graži ta žydaitė, bet jos išvaizda aprašyta labai lietuviškai, beveik kaip Birutės. Valiūnas rašė "ant balto kaklo gintaro šniūrelis" ir čia "peteliai marmuliniai, karolėliai burštyniniai". O kasas ir akis panašiai apdainavo Dolskis: "tarsi auksas spalva tavo plaukų. Tavo akys - dangus mėlynas, jos kaip toliai beribiai Lietuvos". Taigi išvaizdoj nedaug kitoniškumo.

    AtsakytiPanaikinti